Vaikų žaidimų aikštelės yra svarbios miestų infrastruktūros dalys, skatinančios vaikų fizinį aktyvumą, socializaciją bei saugų laisvalaikį. Vis dėlto jų planavimas reikalauja ne tik kūrybiškumo, bet ir griežto laikymosi norminių reikalavimų bei urbanistinės logikos.
1. Vieta ir prieinamumas
Pagal LR teritorijų planavimo dokumentų reikalavimus, žaidimų aikštelės turi būti lengvai pasiekiamos pėsčiomis, rekomenduojama ne toliau kaip 300–500 m nuo gyvenamųjų namų. Jos turėtų būti toliau nuo intensyvaus eismo, užtikrinant vaikų saugumą ir minimalų triukšmo poveikį.
2. Amžiaus grupių atskyrimas
Planuojant aikšteles būtina atsižvelgti į vaikų amžių. Skirtingų grupių (pvz., 0–3 m., 4–7 m., 8–12 m.) poreikiai skiriasi: mažesniems vaikams svarbūs saugūs, žemi įrenginiai, vyresniems – sporto elementai, laipynės ar interaktyvūs žaidimai.
3. Saugumas – prioritetas
Vadovaujamasi Lietuvos higienos norma HN 131:2015 „Žaidimų aikštelės ir jų įranga. Saugos reikalavimai“. Joje nurodoma, kad:
- Aikštelėje turi būti amortizuojantis paviršius (pvz., guminė danga, smėlis, žievė).
- Visi įrenginiai turi atitikti LST EN 1176 standartą.
- Teritorija turi būti reguliariai prižiūrima – NVSC nurodo savaitinę apžiūrą ir metinę ekspertizę.
4. Estetika ir funkcionalumas
Aikštelės turi būti ne tik saugios, bet ir vizualiai patrauklios – spalvingos, teminės, skatinančios vaizduotę. Rekomenduojama integruoti želdinius, pavėsines, suolelius bei šiukšliadėžes.
5. Įtrauktis ir prieinamumas
Modernios aikštelės turi būti pritaikytos visiems vaikams, įskaitant turinčius negalią. Tai apima privažiavimus neįgaliesiems, specialius žaidimų įrenginius ir paviršius.
6. Bendruomenės įtraukimas
Sėkmingiausios aikštelės – tos, kurios planuojamos kartu su vietos bendruomene. Gyventojų nuomonė padeda identifikuoti realius poreikius ir užtikrinti aikštelės naudojimą.